Daniyal Khan

Žaidžiu vaizdo žaidimus nuo tada, kai dar nemokėjau tinkamai užsirišti batų raištelių, kas galbūt paaiškina, kodėl galiu puikiai atlikti „gank“ vidurinėje linijoje „Dota 2“, tačiau vis dar kartais suklumpu už batraiščių. Su daugiau nei 12 000 valandų praleistų „Dota 2“, tikriausiai praleidau daugiau laiko gindamas Ancient nei užsiimdamas kuo nors „produktyviu“, nebent tai apima mano komandos įtikinimą, kodėl „mid or feed“ yra tinkama strategija.

Kai nemėtau burtų ar nekovoju su kardais „Assassin’s Creed“ (man patinka manyti, kad kitame gyvenime būčiau neblogas žudikas), greičiausiai bandau išgelbėti savo komandą „Fortnite“ arba įterpti greitą padelio žaidimą, kad subalansuočiau visas tas valandas prie ekrano.

Rašyti apie vaizdo žaidimus man buvo natūralus karjeros pasirinkimas – kažkas juk turėjo pasirūpinti, kad „Dota“ žaidėjai būtų tinkamai atstovaujami. Per pastarąjį dešimtmetį parašiau beveik 10 000 straipsnių didžiausiems žaidimų žurnalistikos vardams, nagrinėdamas temas nuo metos pokyčių iki amžino klausimo, kodėl mano palaikymo žaidėjas visada pamiršta nusipirkti „wards“.

Kai nerašau, nežaidžiu ar nerėkiu į ekraną, paprastai žiūriu anime ir svajoju apie gyvenimą, kuriame „respawn“ būtų tikras dalykas.